“AXX 12” – naujalietuviðkas kinas senbezdiðko transo kelnëmis

“AXX 12” – naujalietuviðkas kinas senbezdiðko transo kelnëmis

Aivaras Doèkus

Gerai, kad komercinis kino festivalis AXX atsirado Lietuvoje. Gerai, kad pagaliau mûsø kino kûrëjams yra kur save parodyti ir á kitus pasiþiûrëti. Gerai, kad á Lietuvà vertinimo baudþiamojon atsakomybën patrauktas kultinis ekrano smogikas Emiras Kusturica.

Taèiau blogai, kai ið dviejø su puse valandø du treèdalius snûduriuoji. Blogai, kai tau uþ nugaros sëdintys asmenys po perþiûros keikiasi riebiau nei konkursinës juostos “Matvaju” personaþai. Blogai, kai per galvà rëplioja klausimo “O kuo èia dëtas Kusturica?” vabalas.

Apie naujojo “liet-kino” savybes

12 filmø pagal kaþkokios komisijos atrinktus scenarijus byloja ðtai kà. Mes, tai yra ateinantieji á lietuviðko kino rinkà, matëme ne vienà “popsinᔠir “nepriklausomà” filmà. Todël jau mokame iðradingai filmuoti ir stilingai montuoti. Þinome, kaip daryti “action” tipo pritraukimus kamera, kaip paþaisti stambiais planais, kaip sugreitinti ir palëtinti vaizdà. Suprantame, kokia svarbi muzika. Kartais pavyksta su teatro aktoriais susitarti, kad ðie vaidintø prieð kamerà. Galime panaudoti animacijà ir tekstà uþ kadro. Jau pakankamai realiai imituojame avarijà, tvarkingai dûsaujame mylëdamiesi. Tiek pozityvo. Jo pakanka startui…

Ir èia – negatyvo pinklës. Mus vis dar traukia ilgo monotoniðko tautinio kino kadro þavesys. Tuðèios pauzës, þvilgsniai, atsidûsëjimai. Þiûrovui viskas aiðku, bet filmo autoriai tæsia ir tàso. Mes vis dar „pasineðæ“ á absurdà, nelogikà ir avangardà. Be siuþeto, be intrigos, tik su gailesèiu ir liûdesiu. Vis dar raðome scenarijus, pakartojanèius kaþkur jau matytas situacijas. Personaþø dialogai vis dar atitolæ nuo ðnekamosios kalbos ir ðlama literatûros vadovëliais. Aktoriai tebeintonuoja teatraliðku akcentu. Bet baisiausias – idëjø badas. Tokiø idëjø, kurios neprislëgtø neaiðkios kanèios svoriu, o vyniotøsi viena banga.

Geriausi ir blogiausi “egzemplioriai”

Ðienausiu subjektyviai ir negailestingai. Kas áleido á ekranizuotinø scenarijø sàraðus “Zevago”? Duokite aðtuntokui kamerà, aðtuoniø milimetrø juostà ir jis per vakarà susuks aðtuonis filmus apie aðtuonis banditus, kuriuos suviliojo ir praþudë graþuolës krûtys. Lakstyk pusnuogis ir ðaudyk – ðe tau ir festivalinis filmas, uþ kurá vertesnë eilinë “rûsinë pornuchë”.

“Aistros kvapas” – absoliuèiai beaistris. Dialogai ið skaitytø knygø ir matytø filmø. Tuðèias laiko ðvaistymas su dviem aktoriais, kurie nelabai þino, kur papuolë. Ið pradþiø – pretenzija á vakarietiðkà kinà, paskui – lietuviðkas “ralio ralio” vaizdo ganymas su neva filosofine potekste. Kai nuobodu, ta potekstë subëga á uþpakalá ir paskausta strënas. Vienintelis “Aistros kvapo” privalumas – klaipëdietis aktorius V.Anuþis jau þino, kuo teatras skiriasi nuo kino. Natûralokas vaidmuo.

Kaþkodël labiausiai “uþveþë” J.Banio ir S.Tarvydo “Ponas pimpis”. Lengvai slystantis filmelis su padoriu siuþetu ir neprastai komiðka aktoriaus D.Kazlausko – Bruþo vaidyba. Ðmaikðtûs dialogai, nulis noro pataikauti menui ir ironiðka pabaiga. Ir – bene vienintelis komercinis filmas festivalio programoje.

Sàmojo pakanka ir kino anekdote “Tëvai ir vaikai”. Ironiðkai ðauta Tinto Braso noveliø link. Su konkreèia istorija, neatbaidanèiu montaþu ir netikëta pabaiga. Minusas – lëtokai judanti scena prie stalo. Aktoriai kaip statulos, o reþisieriui su operatoriumi pravartu kelis kartus pasiþiûrëti “Paskutiná jaunikio iðbandymà”. Dialogai, beje, irgi kiek „pritempti“.

Apie marazmà “Gimæ nekalti” – blogai arba nieko. Jei ið pradþiø nors erotiniu klipu pavadinti buvo negëda, tai pabaigoje iðvis juokas uþpuolë. Po ið lapo perskaityto teksto – Meksikos serialuose slëpkis.

Ðventai ramus “viduriukas” su perspektyvomis

Pabaigai – apie tuos, kurie kaip zebrai, t.y. ir buvo kaþkas suþadinanèio smalsumà, ir stomatologiðkai þiovulio skylæ iðgræþianèio.

E.Vëlyvio “Matvaju” sugràþino kinà á gatves. “Sindikatà” pagrojo, paþaidë su tikrais ir tariamais lavonëliais ir keikësi, kur reikia ir kur nereikia. Prievartavo, þudë, þaidë Tarantinà. Gangsteriðkai montavo. Bet iðëjo labiau juodojo humoro laida nei filmas. Per daug pamëgdþiojimo. Per toli nuo lietuviðko kriminalo realybës.

I.Kurklietytës “Paðaukimai” nustebino estetiðku filmavimu. Groþis ið buities, smulkmenø kalba, prikàsti lieþuvá provokuojantys planai. Bet minties judesio maþai. Pavadinkime I.Kurklietytæ lietuviðku P.Grynavëjumi.

“Cenzûra” pasiklydo tarp paprasto eksperimentinio kino ir lengvos erotikos. Kalëjimo priþiûrëtojas paþaidë su lapu. Moteris dejavo. Vyriðkis dirbtinai iðtarë kelis dirbtinius þodþius ir iðnyko á titrus.

Ið “Eroto motto” liko tik supersëkminga animacija. Èia – didelis “respektas” kûrëjams. Beje, ir uþ montaþà – ðiai komandai reikëtø uþsiimti vaizdo klipø gamyba.

K.Gudavièiaus “Perspektyvioje poroje” ðalia neaiðkiø motyvø, meniðko “nusitraiðkymo” ir “bleksinèio” Adomaièio ðiek tiek kasdieniðko humoro aptikta. Nors ðiaip – kam ið “bytavuchës” avangardà spausti?

“Food family”? Hamletai, kur mano þuvis? Uþuomazgos buvo neblogos, bet vëliau – vieni nukrypimai nuo temos. Egzaltacija. Lietuviðka jûra skardinëje. Abiturientiðkos iðleistuvës ið merginos á moters pasaulá.

Ir pagaliau gerbiamas Skirmantas Valiulis. Trigubas iksas narkotiniame transe “Dovana”. Daugybë triukø ir triukaièiø, bet A.Rutkaus filmas – be jokiø intrigos kelnaièiø. Basa kvailybë. Ir paprastas kaip du centai Valiulis. Atperkantis tà paprastà komerciðkumà, kurio trûksta visam ðiuolaikiniam lietuviø kinui, uþmigusiam suskilusioje pretenzijos á ðedevrà geldoje.

||||||||